Labirintas

Kartą Dao Meistras atvedė savo mokinį į parką esantį kalno papėdėje. Ten buvo sudėtingas labirintas aukštomis ir lygiomis sienomis. Labirinto viršus buvo atviras, tad visus jo praėjimus apšvietė saulė.

Meistras nurodė įėjimą į labirintą ir paliepė rasti jo išėjimą. Visą dieną ir visą naktį klaidžiojo mokinys painiais koridoriais, kas kart vis prieidamas aklavietę. Praradęs viltį, išsigauti lauk, krito ant žemės ir užmigo.

Pajutęs, kad kažkas purto jo petį, mokinys atmerkė akis. Virš jo stovėjo mokytojas:

- Sek paskui mane, – tarė jis.

Išėjęs iš labirinto, daosas, nė nestabteldamas, ėmė lipti į kalną ir užkopęs į viršūnę tarė:
- Pažvelk apačion!

Iš ten, kur jie stovėjo, labirintas buvo matomas kaip ant delno.
- Ar gali, žvelgdamas iš čia, rasti išėjimą iš labirinto? – paklausė daosas.
- Tai nėra sunku, – atsakė mokinys. – Reikia tiesiog gerai įsižiūrėti.
- Rask jį ir gerai įsidėmėk, – liepė Mokytojas.

Tada jie nusileido nuo kalno ir mokinys įžengęs į labirintą sėkmingai surado išėjimą, nė kart nesuklydęs.

Pasitikęs prie išėjimo Mokytojas tarė:
- Šiandien tu gavai vieną iš svarbiausių Gyvenimo Meno pamokų. Kuo toliau atsitrauki nuo situacijos, kuo aukščiau virš jos pakyli, kuo platesnį vaizdą aprėpia tavo akis, tuo lengviau atrandi tinkamą sprendimą.

Afrikos karalius

Vienas Afrikos karalius turėjo artimą draugą, jie buvo kartu užaugę.

Kai kas nors nutikdavo draugas analizuodamas situaciją turėjo įprotį sakyti “Tai yra gerai!”

Kartą medžioklės metu draugas užtaisė šautuvą ne visai tinkamai ir padavė karaliui. Šaunant jam nutraukė didįjį pirštą. Tai pamatęs draugas kaip visuomet pasakė “Tai yra gerai.”

Karalius įtūžo:
- Ne, tai visai nėra gerai! – ir liepė pasodinti draugą įkalėjimą.

Praėjo metai. Karalius medžiojo žemėse, kur jautėsi saugus, bet visai netikėtai kažkokios svetimos genties kanibalai sučiupo jį ir su visais tarnais išsivedė į nelaisvę. Žmogėdros pririšo žmones prie stulpo, sukrovė gerą krūvą malkų ir pasiruošė belaisvius kepti. Priėję arčiau, kad užkurtų ugnį, jie pastebėjo, kad karaliui trūksta vieno piršto.

Ši gentis buvo prietaringa. Jie niekada nevalgė žmonių su kokiais nors kūno trūkumais, laikė tai blogu ženklu. Gyvą ir sveiką karalių paleido į laisvę.

Grįžęs namo jis prisiminė tą kartą, kai neteko piršto. Pajutęs kaltę liepė tučtuojau išlaisvinti draugą.
- Tu buvai teisus, – pasakė jis, – tai buvo gerai, kad likau be piršto.

Tada papasakojo viską kas su juo atsitiko.
- Aš labai apgailestauju, kad tau teko praleisti metus kalėjime, pasielgiau negerai.
- Ne, – tarė draugas, – tai buvo gerai!
- Ką tu šneki? Kas gi čia tame gero, kad geriausią savo draugą visiems metams pasodinau į kalėjimą?!
- Jei nebūčiau kalėjime – medžiočiau kartu su tavimi ir mane būtų suvalgę.

Senasis kaimynas

Vienas žmogus vaikystėje turėjo gerą draugą, kaimynystėje gyvenusį pensininką.

Bėgo laikas, universitetas, nauji pomėgiai, darbas, asmeninis gyvenimas. Jaunas vyras neturėjo nė minutės laisvos, nebuvo kada galvot apie praeitį, trūko laiko net patiems artimiausiems žmonėms jo gyvenime.

Vieną dieną netikėtai atėjo žinia, kad kaimynas mirė. Tada jis prisiminė senuką: kiek daug tas visko išmokė, stengdamasis atstoti jam žuvusį tėvą. Pajutęs kaltę jis atvyko į laidotuves.

Vakare, po laidotuvių, vyras užėjo į ištuštėjusius velionio namus. Viskas buvo išlikę lygiai taip pat kaip ir kadais…

Nesimatė tik mažytės auksinės dėželės, kuri paprastai stovėdavo ant stalo. Kaimynas minėjo, kad saugo joje tai, kas jam brangiausia. “Turbūt paėmė kas nors iš negausaus giminių būrio” pagalvojo vyriškis ir išėjo laukan.

Po poros savaičių jis gavo siuntinį. Išvydęs kaimyno adresą vyras krūptelėjo. Atidarė pašto paketą.

Viduje jis rado tą pačią auksinę dėželę, o joje – auksinį rankinį laikrodį su užrašu: „Ačiū tau už laiką, kurį praleidai su manimi“.

Ir jis suprato – vertingiausias senukui buvo laikas, praleistas su jo jaunuoju draugu.

Nuo tada vyras stengėsi kuo daugiau praleisti laiko su jam brangiais žmonėmis…

Du grūdeliai

Greta vienas kito ant derlingos pavasario žemės gulėjo du grūdeliai. Pirmasis grūdelis tarė: „Aš noriu užaugti! Aš noriu įleisiti šaknis į dirvą, esančią po manim, ir išleisti daigus virš žemės… Aš svajoju išsiskleisti švelniais žiedais ir visiems pranešti apie pavasario atėjimą… Aš noriu pajusti šiltus saulės spindulius ir rasos lašelius savo trapiais lapais!“ Grūdelis išaugo ir virto gėle.

Antras grūdelis tarė: „Aš bijau. Jei įleisiu šaknis į žemę, tai dar neaišku su kuo jos ten tamsoje susidurs. Jei išleisiu gležnus daigus, tai juos gali kažkas pažeisti… Užsimezgusius pumpurus gali apkramtyti kokie nors vabzdžiai, o išsiskleidusius žiedus gali tiesiog kažkas nuskinti ar sutrypti kojomis… Na jau ne, geriau aš palauksiu kol ateis saugesnis laikas“. Antrasis grūdelis liko laukti. Višta vaikštinėjusi šalimais ir ieškojusi maisto pastebėjo grūdelį ir jį sulesė.

Tuos, kas bijo rizikuoti, judėti pirmyn, gyvenimas tiesiog „sules“.

Pirmas įspūdis- klaidingas ar teisingas?

Pagyvenęs vyras ir jo 25 metų sūnus įlipo į traukinį. Atsisėdo į savo vietas. Jaunuolis pasirinko vietą prie lango. Kai tik traukinys pajudėjo jis ištiesė ranką pro langą, kad galėtų pajusti tarp pirštų srūvantį orą. Staiga jis sušuko iš nuostabos:

- Tėvai, žiūrėk, visi medžiai juda atgal!
Pagyvenęs vyriškis atsakė šypsena.

Šalia jaunuolio sėdėjo sutuoktinių pora. Juos kiek trikdė tai, kad 25 metų vyras elgiasi kaip mažas vaikas.

Staiga jaunuolis vėl sušuko:

- Tėvai, žiūrėk, ežeras ir gyvuliai… Debesys plaukia kartu su traukiniu!

Sutuoktiniai sumišę stebėjo keistą jaunojo vyro elgesį, kuris jo tėvui atrodė lyg ir visai normalus.

Pradėjo lyti ir keli lietaus lašai palietė jaunuolio pirštus. Jį vėl užplūdo džiaugsmas ir jis užsimerkęs sušuko:

- Tėvai, lyja, vanduo liečia mano pirštus! Matai, tėvuk?

Šalia sėdėję sutuoktiniai, norėdami nors kažkuo padėti, paklausė pagyvenusio vyriškio:

- Gal Jums vertėtų nuvesti sūnų į kokią kliniką konsultacijai?

Pagyvenęs vyriškis atsakė:

- Mes ką tik iš klinikos. Šiandien mano sūnus atgavo regėjimą ir pirmą kart gyvenime gali matyti.

Pirmas įspūdis neretai gali būti klaidingas ir daryti apibendrinimus remiantis tik vienu kitu faktu gali būti pavojinga. Neįmanoma racionaliai spręsti apie žmogų nematant visumos. Būkime atlaidesni.

Penkios įžvalgos apie baimę

1. Baimė niekada nesiliaus manęs lydėjusi, kol esu augimo ir tobulėjimo kelyje.

2. Vienintelis būdas išsivaduoti iš baimės – tiesiog daryti tai, ko bijai.

3. Vienintelis būdas įgyti daugiau pasitikėjimo savimi – tiesiog eiti… ir veikti.

4. Naujoje, nepažįstamoje teritorijoje baimę patiriu ne vien aš, bet ir visi kiti.

5. Kovoti su baimėmis yra ne taip baisu, kaip gyventi jaučiant paslėptą baimę, kuri kyla iš bejėgiškumo jausmo.

Negalime pabėgti nuo baimės, galime tik paversti ją partnere, kuri lydės mus per visus jaudinančius nuotykius. Ji neturi būti inkaras, laikantis mus vienoje vietoje.

Pirkiniai

Tėtis su sūnumi vaikščiojo po krautuvėles ir dideles universalines parduotuves. Tėtis nešė plastiko krepšį, pilną pirkinių, ir kreipdamasis į berniuką sušnopavo:
- Nupirkau tau rožinį kombinezoną, nupirkau judantį robotą, nupirkau futbolininko kepuraitę… Ką dar turėčiau tau nupirkti?
- Paimk mane už rankos, – paprašė sūnus.

/B. Ferrero/

Niūrus mokinys

Mokytojas turėjo mokinį, kuris niekada nesišypsojo, buvo visad niūrus ir prislėgtas, tad nusprendė jam padėti.

- Atlikime eksperimentą, – pasiūlė mokytojas – tau reikia rasti ir įsiminti visus rudos spalvos daiktus, esančius šiame kambaryje.

Mokinys apsidairė. Kambaryje nemažai buvo tokių daiktų. Baldai, langų rėmai, lazda užuolaidoms kabinti ir daug kas kita.

- O dabar užsimerk.

Mokinys, nusiteikęs pagyrimui, nes viską gerai įsiminė, užmerkė akis.

- O dabar išvardink man, prašau, visus žydros spalvos daiktus.

- Kaip žydros?! Jūs gi prašėte įsiminti visus rudos spalvos dalykus!.. O ir apskritai, nemačiau kambaryje nieko kas būtų žydra.

- Atmerk akis ir tu įsitikinsi, kiek daug čia žydros spalvos daiktų.

-Tai neįmanoma! Kaip čia taip! – bet nuostaba gan greitai peraugo į pyktį. – Tai jūsų kaltė! – sušuko mokinys. – Tai jūs paprašėt įsiminti rudą spalvą!

Mokytojas tik nusišypsojo.

- Eksperimentas pavyko. Būtent į tai aš ir norėjau atkreipti tavo dėmesį. Jeigu gyvenime žmogus daugiausia savo dėmesio skiria tam, kas blogai, jis tiesiog nebegali matyti, kiek daug gero aplink.

- Bet man visad atrodė, kad jei tikimės blogiausio, tai padeda apsisaugoti nuo pavojų ir nusivylimo, o visi džiaugsmai – tiesiog malonus siurprizas.

- Ne, tu klysti! – atsakė mokytojas, jei tikies iš gyvenimo tik bloga, sutelki dėmesį tik į blogą, tai ir gauni tai kas bloga. Kitas požiūris, begale kartų pranašesnis. Jei žmogus ieško gyvenime to kas gera, jo gyvenimas prisipildo daugeliu gerų dalykų. Net iškilus problemoms, žmogus pastebės ir teigiamų pusių. Ženk drąsiai per gyvenimą ir stenkis pastebėti tik gerus dalykus, o niūrumas ir liūdesys tave paliks! – apibendrino mokytojas.

Bulvės

Mokinys kreipėsi į mokytoją:
- Tu toks išmintingas. Esi visada geros nuotaikos ir ant nieko nepyksti. Padėk ir man tapti tokiu.
Mokytojas sutiko. Paprašė atnešti bulvių ir permatomą maišelį.
- Jei tu dėl kažko įsižeisi ar supyksi, – pasakė mokytojas, – imk bulvę, vienoje jos pusėje užrašyk savo vardą, o kitoje to žmogaus vardą, dėl kurio kyla konfliktas ir dėkis ją į maišelį.
- Ir tai viskas? – nusistebėjęs paklausė mokinys.
- Ne, – atsakė mokytojas. – Tą maišelį turi visada nešiotis su savimi ir kas kart, kai dėl kažko įsižeisi, vis jį papildyk bulvėmis.
Mokinys sutiko. Bėgo laikas. Maišas po truputį pilnėjo ir tapo gana sunkus. Pasidarė nepatogu jį visur su savimi nešioti. Vienos bulvės pažaliavo, kitos pradėjo gesti ir jų paviršius tapo glitus, dar kitos tiesiog sudygo. Bulvės ėmė skleisti aštrų ir nemalonų kvapą.
Mokinys atėjo pas mokytoją:
- Jau nebeįmanoma viso to su savimi nešioti. Maišas tapo pernelyg sunkus, o bulvės ėmė gesti. Pasiūlyk ką nors kitą.
Mokytojas atsakė:
- Lygiai tas pats vyksta ir tavyje. Kai tu ant ko nors pyksti ar įsižeidi, padedi akmenį sau ant širdies. Tiesiog to nepastebi. Laikui bėgant akmenų vis daugėja. Poelgiai tampa įpročiais, įpročiai – charakteriu, kuris gimdo dvokiančias ydas. Apie šią naštą lengvai pamirštame, ji pernelyg sunki, kad visad su savimi nešiotume. Daviau tau tiesiog galimybę pamatyti visą šį procesą iš šalies. Kiekvieną kart, kai nuspręsi ką nors įžeisti ar įsižeisti, pagalvok, ar šis akmuo tau reikalingas.

Vertybės

Filosofijos profesorius stovėdamas auditorijoje prieš savo studentus, paėmė penkių litrų stiklainį ir užpildė jį akmenimis. Kiekvienas akmuo buvo ne mažiau kaip trijų centimetrų skersmens. Baigęs jis paklausė studentų, ar dabar stiklainis pilnas?

– Taip, pilnas, – atsakė studentai.

Tada jis atidarė džiovintų žirnių pokelį ir supylė visą jo turinį į tą patį stiklainį ir kiek papurtė. Žirniai užpildė visus tarpus tarp akmenų. Dar kartą, profesorius paklausė studentų ar stiklainis pilnas?

– Taip, pilnas, – atsakė studentai.

Tada jis paėmė dėžę pilną smėlio ir supylė visą jos turinį į tą patį didelį indą. Žinoma, smėlis visiškai užpildė esamą stiklinio indo erdvę.

Dar kartą, profesorius paklausė studentų ar stiklainis pilnas? Studentų atsakymas buvo:

– Taip, šį kartą be jokios abejonės, stiklinis yra pilnas.

Tada iš po stalo jis ištraukė stiklinę vandens ir supylė į stiklainį iki paskutinio lašo pilnai sudrėkindamas smėlį. Studentai nusijuokė.

– O dabar, – tarė profesorius, – noriu, kad jūs suprastumėt, jog:

  •  Stiklainis yra Jūsų gyvenimas.
  • Akmenys – tai dalykai, kurie yra patys svarbiausi: šeima, sveikata, draugai ir vaikai – viso to dėka, jūsų gyvenimas bus pilnas, net ir tuo atveju, jei visa kita prarasta.
  • Žirniai – tai yra dalykai, kurie tapo Jums gyvenime svarbūs: darbas, namai, automobilis.
  • Smėlis – tai visa kita, kitaip tariant gyvenimo smulkmenos.

Jei Jūs pirmiausia užpildysite stiklainį smėliu, nebeliks vietos žirniams ir akmenims. Taip jau yra gyvenime, jei eikvosite visą savo laiką ir energiją smulkmenoms, nebeliks vietos svarbiausiems dalykams.

Darykite tai, kas suteikia laimę: žaiskite su vaikais, skirkite laiko sutuoktiniui, tėvams, susitikite su draugais.

Darbui, namų ruošai ar automobilio remontui laiko atsiras visuomet. Užsiimkit pirmiausia akmenimis, tai yra svarbiausi dalykai gyvenime, apibrėžkite savo prioritetus, visa kita – tik smėlis.

Tada viena studentė pakėlė ranką ir paklausė profesoriaus:

- O kokią reikšmę čia turi vanduo?

Profesorius nusišypsojo:

- Džiaugiuosi, kad paklausėte apie tai. Sykiu, visu tuo, aš norėjau parodyti ir tai, kad nesvarbu, kiek yra užpildytas Jūsų gyvenimas, visada galima atrasti ir šiek tiek laiko geram poilsiui.

Juodas taškas

 

Kartą mokytojas parodė mokiniams švarų popieriaus lapą, jo centre buvo juodas taškas, ir paklausė: „Ką matote?“

Pirmas mokinys: „Tašką“.

Antras: „Juodą tašką“.

Trečias: „Riebų tašką“.

 

Tada mokytojas atsakė: „Jūs visi pamatėte tiktai tašką ir niekas nepastebėjo balto didelio lapo!“

 

Paprastai taip mes sprendžiame ir apie žmogų ar gyvenimo aplinkybes, tik pagal kažkokį vieną ar kitą nežymų trūkumą, nepastebėdami visumos.

Arbatos puodelis

Grupė sėkmingų, padariusių puikią karjerą, garsaus universiteto absolventų užsuko pas savo seną mylimą profesorių į svečius. Vizito metu pokalbis pakrypo apie šių dienų problemas. Buvę studentai skundėsi gyvenimiškų sunkumų gausa, bei rūpesčiais darbe.

Pasiūlęs savo svečiams arbatos, profesorius grįžo iš virtuvės nešinas arbatinuku ir pilnu padėklu su įvairiausiais puodeliais. Vieni porcelianiniai, kiti iš stiklo, plastmasės ar krištolo, dalis paprasti, kiti brangūs.

Kai svečiai išsidalijo puodelius, profesorius tarė:

- Atkreipkite dėmesį, kad visus brangius ir gražius puodelius tuoj pat išrinkote, o paprasti ir pigūs liko. Nors tai yra įprasta, trokšti sau visa, kas tik geriausia, bet sykiu tai yra ir jūsų nerimo bei problemų šaltinis. Manau suprantate, kad puodelis, pats savaime, arbatos nepadaro geresnės. Dažniausiai jis tiesiog yra brangesnis, o kartais net gi nuslepia tai, ką geriame.

Juk išties, visa, ko jūs norėjote – tai tiesiog atsigerti arbatos, o ne paties puodelio. Vis gi, sąmoningai rinkotės geriausius puodelius, vėliau dairydamiesi kam koks atiteko.

O dabar pagalvokite: gyvenimas – tai arbata, o darbas, pinigai, padėtis, visuomenė – tai puodeliai. Visa tai tik įrankiai skirti pasemti Gyvenimą. Gyvenimui nėra svarbus puodelis, jo kokybė išlieka ta pati. Kartais, sutelkę visą dėmesį tik į puodelį, mes pamirštame pasimėgauti pačia arbata, jos puikiu skoniu.

Laimingiausi žmonės ne tie, kas turi visą ką geriausia, o tie, kurie gauna geriausia iš to, ką turi.

Pieštukas

Vaikas stebėjo kaip senelė rašo laišką ir paklausė:

- Tu rašai apie mane?

Močiutė nustojo rašyti, nusišypsojo ir atsakė anūkui:

- Taip, tu atspėjai, aš rašau apie tave. Bet daug svarbiau ne tai, ką aš rašau, o tai kuo rašau. Aš norėčiau, kad kai užaugsi, taptum panašus į šį pieštuką…

Mažylis smalsiai pažvelgė į pieštuką, bet nepastebėjo nieko ypatinga.

- Jis toks pat, kaip ir visi pieštukai!

- O čia jau kaip pažiūrėsi. Šis pieštukas turi penkias savybes, kurios tau reikalingos, jei nori gražiai nugyventi gyvenimą, sutardamas su visu pasauliu.

Pirma: gali būti genijumi, bet visada atmink apie tave Vedančios Rankos egzistavimą. Šią ranką mes vadiname Aukštesniąja jėga. Pasitikėk šia jėga ir mokykis ją jausti.

Antra: kad galėčiau rašyti, man tenka drožti pieštuką. Ši procedūra šiek tiek jam skausminga, bet po to jis rašo daug ploniau, subtiliau. Tad mokėk kęsti skausmą, atmindamas, kad jis tave apvalo ir taurina.

Trečia: jei naudoji pieštuką, visada galima pasinaudoti ir trintuku, kad ištaisytum klaidas. Pataisyti save – kartais visai gerai. Dažnai – tai vienintelis būtas išlikti teisingame kelyje.

Ketvirta: nėra taip svarbu, iš kokio medžio pagamintas pieštukas, ar kokia jo forma, svarbiausia – grafitas, šerdis esantis jo viduje. Visad stebėk tai kas vyksta tavo viduje.

Ir penkta: pieštukas visad palieka po savęs pėdsaką. Taip ir tu savo veiksmais palieki po savęs pėdsakus, tad kas kart pasverk kiekvieną savo žingsnį.

Bailys

Vieną garsų rytų kovos meistrą aplankė bailus žmogelis ir paprašė išmokyti drąsos. Meistras žvilgtelėjo į atvykėlį ir tarė:

- Apsiimsiu tave mokyti, bet su sąlyga: tu visą mėnesį gyvensi didmiestyje, vaikščiosi jo gatvėmis, o kas kart, kai ką nors sutiksi – atvirai žvelgsi praeiviui į akis ir garsiai sakysi „Aš bailys“.

Susikrimto žmogus – ši užduotis atrodė jam neįgyvendinama. Kelias dienas jis skendėjo liūdesyje ir apmąstymuose, bet gyvenimas su nuosava baime jam buvo tiek pakyrėjęs, kad nusprendė vis gi vykti į didmiestį ir atlikti užduotį…

Pirmomis dienomis, kai sutikdavo kokį praeivį, jį kaustė drovumas ir baimė, dingdavo kalbos dovana, bet kažkaip reikėjo atlikti meistro pavedimą, tad tekdavo save įveikti. Kiekvieną sykį vis ryškiau ir garsiau skambėjo jo balsas.

Kartą, eiliniam sutiktajam sakydamas, kad yra bailys, pagavo save, jog visai nebijo ir suprato, kad baimė jį paliko… Naujai sutikti praeiviai tik sutvirtindavo šį jo naują įsitikinimą.

Praėjo mėnuo…

Žmogus grįžo pas meistrą ir žemai jam nusilenkęs tarė:

- Ačiū, mokytojau. Atlikau tavo užduotį. Daugiau nebekamuoja baimės jausmas. Bet iškur žinojai, kad ši keista užduotis man padės?

- Reikalas tame, – nusišypsojo meistras, – kad ilgus metus stebėdamas save supratau, jog drąsa ir bailumas, tai tik įpročiai… Dabar žinai, kad taptum drąsus, tereikia dėti reikiamas pastangas ir išsiugdyti naują įprotį. Taip galima pakeisti įsitikinimą ir pasiekti tai, ko pasiekei tu.

Svetainės kodas

 Pirmos pamainos laikas

 Planuok atostogas

 Užsuk į mokyklos tinklapį!

Domėkis pažanga TAMO dienyne

 

 Pasidžiauk elgesio vertinimu dienyne

Siek aukštumų su Matematikos ekspertu

Draugauk su išmaniuoju Robotuku

Mūsų klasės moto

 Svetainė sukurta 2012-08-23