Kompleksai

1. Kas tai yra kompleksai ir kokią įtaką jie daro žmogaus gyvenimui?

Psichologiniais kompleksais vadiname žmonių įsavaizdavimus apie savo fizinius, protinius bei psichologinius trūkumus ir polinkis juos perdėti. Jie kelia gilius išgyvenimus, dažniausiai slepiamus nuo aplinkinių. Nereikia manyti, kad kompleksuoja tik silpnieji. Kaip nėra žmonių be trūkumų, taip nerastume žmogaus, neturinčio kompleksų. Kompleksai trukdo svarbiais momentais, pvz. ekstremaliose situacijose ar renkantis partnerį. Jie tampa kliūtimi priimti sprendimą arba imtis atsakomybės. Suveikia tarsi pavojaus signalas, einąs iš pasąmonės buvus kažkada panašiai situacijai. Todėl kompleksų veikiamas žmogus negali laisvai jaustis bei pilnaverčiai džiaugtis gyvenimu. Jo pasirinkimai tarsi ribojami iš vidaus. Bet kartais priklausomai nuo asmens kompleksai padeda pasiekti tam tikrų aukštumų.

2. Kada dažniausiai kompleksai pradeda formuotis?

Dauguma kompleks formuojasi ankstyvoje vaikystėje, kai mažyliai dar negeba mąstyti kritiškai bei „filtruoti“ gaunamos informacijos.

Kompleksams atsirasti gali būti suaugusiųjų ištarti neatsargus žodis, pikta pastaba, arba labai didelis mažylio noras, kuriam buvo nelemta išsipildyti.

Paauglystėje taip pat gali atsirasti kompleksai, nes paauglių psichika yra labili ir neprisitaikiusi spręsti sudėtingų situacijų.

Vyresniame amžiuje neįveikus sunkios svarbios užduoties, esant stipriems išgyvenimams irgi gali išsivystyti kompleksas, tačiau labai tikėtina, kad tai yra vaikystėje įgyto komplekso atspindys.

3. Kokie žmonės dažniausiai linkę kompleksuoti dėl tam tikrų dalykų?

Kadangi pačių įvairiausių kompleksų ištaka yra vaikystėje, tai kompleksuoja žmonės, kuriems jų vaikystės šeimoje nepavyko išsiugdyti pilnavertiškumo jausmo.

Vaikai, kuriuos supa šilta palanki šeimos atmosfera, kai tėvai visada šalia, palaiko ir drąsina, dažniausiai neturi nevisavertiškumo komplekso.

Kaltės kompleksą turi žmonės, kuriuos vaikystėje „sėkmingai“ valdė gimdytojai, ypač mamos. Suaugę apsimeta įskaudinti vaiko, juk taip patogu vėliau sakyti: „jei nepadarysi to ar to, tu mane įskaudinsi‘ – ir vaikas, bijodamas mamos sielvarto, vykdys jos norus. Tėvų užkrauta per didelė atsakomybė „tu man ligą įvarysi“, įteigta gėda „jei padarei kažką ne taip, tau nepasisekė, gėdykis“, aukojimasis „tau atidaviau visą savo gyvenimą, o tu…“ , neišsipildę tėvų lūkesčiai – visa tai augina kaltės kompleksą, o vėliau „kalto“ vaiko jausmai perkeliami į suaugusiojo gyvenimą. Daugiausiai kompleksuoja žmonės, nemylintys savęs.

4. Kaip išmokti pamilti save?

Daugiau kompleksų turi tie žmonės, kurie nemyli savęs. Greičiausiai jie neišmoko to vaikystėje. Pagrindinis jų elgesio motyvas: baimė nepatikti, būti atstumtam. Jie nuolat mano, kad daro kažką ne tą ir atrodo ne taip kaip reikia. Užslopindami savo interesus iš visų jėgų stengiasi įtikti partneriui bei kitiems. Verta įsisąmoninti, kad jau suaugome, turime asmeninę patirtį ir gebame savarankiškai spręsti. Galime pasirinkti išmokti patiems tenkinti savo poreikius, o ne paklusti kitų reikalavimams. Verta sudaryti savo gerų savybių sąrašą, kuris nuolat papildomas. Jei žiūrėsime į save akimis žmogaus, nieko nežinančio apie mūsų kompleksus, be abejonės pamatytume savyje daug patrauklių bruožų. Išgirskime kitų pagyrimus mūsų adresu. Įsiklausykime į savo norus, būkime drąsūs keisti savo išorę, elgesį, susirasti naujų netikėtų pomėgių, būkime atviri tam, kad geriau būtume suprasti.

5. Kada kompleksai tampa didele problema? Kaip ją spręsti?

Nepasitenkinimas savo fizinėmis ar psichologinėmis savybėmis paprastai kyla bet kuriam žmogui, ir tai yra normalu.

Kompleksas tampa problema, kai žmogus negeba įsisąmoninti nepasitenkinimo priežasties, ir jį užvaldo panika ar depresija.

Jei išgyvenimai dėl komplekso pradeda dominuoti dvasiniame žmogaus gyvenime, jis nebegali vystyti savo kūrybingumo bei gabumų. Kai jaučiamas nepasitenkinimas, diskomfortas dėl komplekso, trukdančio gyvenimo kokybei, tai irgi problema, kurią reikėtų spręsti.

Kompleksus „maitina“ kitų nuomonės baimė, bijoma atrodyti juokingai ar negražiai.

Ugdykime humoro jausmą, nebijokime kartais patys iš savęs pasijuokti.

Neverta kreipti dėmesio į užgaulų elgesį – taip besielgiantieji patys turi didesnių kompleksų…

Meskime sau iššūkį: darykime, kalbėkime tai, ko visada norėjome, bet bijojome, vengėme.

Įgykime pasitikėjimo savimi ir svarbiausia – mylėkime save, vienintelį žmogų, kuriam to reikia labiausiai. 

7. Ar iš tiesų kompleksai yra blogai?

Ne visada. Paradoksalu, bet kompleksų buvimas byloja apie gerą psichinę sveikatą. Žmogaus be kompleksų savęs suvokimas tikėtinai yra sutrikęs, jei jam nesvarbu, ką apie jį mano kiti.

Kompleksai nėra liga ar trūkumas.

Žmogus skirtingai nuo gyvūnų nuo pat gimimo nuolat jaučia savo jėgų ir galimybių trūkumą bei stengiasi tai kompensuoti siekdamas tobulumo. Tokioje situacijoje kompleksai – tai stimulas, bet ne stabdis.

Būna atvejų, kai žmonės, šalinami kompleksų sukeltus trūkumus, pasiekia puikių rezultatų moksle, sporte, kūryboje ar tiesiog sėkmingai pakeičia savo išorę. Manoma, kad kompleksai susiję su asmenybės apsaugos mechanizmais, kurie kritiniais momentais saugo psichinę sveikatą.

8. Kaip tėvai turėtų auklėti ir auginti savo vaikus, kad šie užaugtų savimi pasitikinčiomis asmenybėmis ir kuo mažiau būtų linkę kompleksuoti?

Dažniausia kompleksų priežastis – neteisingas auklėjimas.

Pagrindinės tėvų klaidos, kurios dažnai paleidžia kompleksų mechanizmą:

  • lygina savo vaiką su kitais;
  • labai retai giria;
  • viską leidžia;
  • myli ir vertina jį tik už tam tikras savybes ar laimėjimus, o ne už tai, kad jis jų vaikas;
  • nepadeda vaikui kurti santykių su aplinkiniais.

Tėvų nuolatinė kritika, grubūs užgaulūs žodžiai, pašaipos tik „užaugins“ kompleksus. Vaikams svarbiausia – tėvų moralinis palaikymas.

8. Ar tiesa, kad kompleksuoti žmonės yra labiau linkę kritikuoti kitus ir aplinkiniams kelia didesnius reikalavimus?

Turint tam tikrą kompleksą, (pvz. pranašumo, „mokytojos“) žmogus labiau linkęs kritikuoti kitus. Nevisavertiškumo kompleksas paskatina kritikuoti ir kelti reikalavimus kitiems, nes gali būti slopinamas, o kritikuoti save per daug skausminga, todėl kritika nukreipiama į pašalinius.

9. Kaip reiktų gyventi, kad justi pilnatvę ir nebūti kamuojamiems kompleksų?

Prisiminti, kad kompleksų turime visi. Gyvenimas dėl to tik spalvingesnis. Atpažinti savo kompleksus bei suprasti jų priežastis, juos priimti, būti drąsiems keistis, ir svarbiausia – mylėti save.

 Straipsnis cituojamas iš čia:

Vaiko elgesio problemos. Kai vaikas elgiasi netinkamai

Pirmiausia nuo ko reikėtų pradėti, siekiant efektyviai – geri santykiai

Geri santykiai su vaiku ir jo tinkamas elgesys prasideda nuo trijų dalykų ir jei jų nėra, bet koks auklėjimas ir drausminimas nėra efektyvus. Taigi svarbiausia trijulė:

  • Namų taisyklės. Jei tokios taisyklės neegzistuoja vaikas paprasčiausiai gali nežinoti, koks elgesys yra tinkamas, o koks ne. Taisyklių gali būti iki dešimties. Teisę nustatyti taisykles turi ir vaikai. Labai dažnai vaikai nori, kad tėvai ant jų nerėktų. Elgesio taisykles naudinga aptarti einant į įvairias viešas erdves, pvz.: prieš einant į parduotuvę, susitarti ką ir kiek pirksite.
  • Skatinimo priemonės. Tai, kaip vaikas yra skatinimas už tinkamą elgesį, kaip jis yra giriamas, įvertinimas, nes jei vaikas nesulaukia iš tėvų paskatinimo, dėmesio gali pradėti reikalauti netinkamu elgesiu. Pats geriausias vaiko paskatinimas ir netinkamo elgesio prevencija yra laiko leidimas su vaiku, skiriant visą dėmesį tik vaikui, darant tai, ką nori vaikas. Rekomenduojama į dieną vaikui skirti bent 20 minučių išskirtinio dėmesio, jei šeimoje auga 2, 3 ar daugiau vaikų, tai pageidautina, kiekvienam vaikui dėmesį rodyti atskirai.
  • Drausminimo priemonės. Tai, kaip vaikas yra sudrausminamas, jei elgiasi netinkamai, pvz.: kol nesusitvarko žaislų vakare, negali žiūrėti mėgstamo filmuko. Blogiausia, kai tėvai tik gąsdina nubausti vaiką, bet niekada ir neįvykdo to, ką pažadėjo. Dažniausia vaikai iš žodžiu nepasimoko, reikia taikyti ir pasekmių metodą, kai po netinkamo elgesio seka neigiama pasekmė.

Dar keletas patarimų tėvams:

  • Prieš paskirdami bausmę, vaiką perspėkite (pvz.: ,,Gali nusiraminti ir toliau žaisti smėlio dėžėje, jei nenusiraminsi, eisime namo. Tada galite suskaičiuoti iki trijų ir leisti vaikui nurimti.).
  • Išsiaiškinkite ribas. Pirmiausia nusibrėžkite ribas sau, t.y. vaiko netinkamą elgesį suskirstykite į tris kategorijas: vaiko elgesys, kurio niekada netoleruosite (pvz.: kitų mušimas, daiktų gadinimas), elgesys, kurį kartais vaikui leisite (pvz.: saldumynų valgymas prieš pietus) ir elgesys, kuris nėra reikšmingas (pvz.: vaikas nesusitvarko žaislų). Skirtingi tėvai skirtingai sudėlioja ribas ir tai padeda jiems geriau orientuotis, dėl kokio vaiko elgesio, drausminti vaiką, o į kokį nekreipti dėmesio.
  • Keiskite mąstymą ,,turi būti“. Gali būti visaip, vaikai yra skirtingi, aplinkybės skirtingos, todėl mąstymas ,,turi būti“ tik sukelia nereikalingą stresą.
  • Reikalavimai vaikui turi būti adekvatūs jo amžiui ir vystymosi raidai. Kažin ar dvimetis, ar trimetis yra pajėgus paklusniai vaikštinėti po prekybos centrą keletą valandų.

Straipsnis iš čia:

Kiek turi sverti mokinio kuprinė?

Kaip galime padėti neturinčiam draugų vaikui?

Specialistai vieningai sutaria, jog ikimokyklinio amžiaus vaikams labai svarbi bendraamžių draugija. Ilgainiui draugystė tampa vis gilesnė ir prasmingesnė. Mokyklą pradėję lankyti vaikai susiranda pirmųjų tikrų draugų, su kuriais leidžia laisvalaikį. Dar daugiau draugystė reiškia paauglystės metais: 12-16 metų jaunuoliams svarbiausiais autoritetais tampa nebe mama ar tėtis, o draugai. Tik jų nuomonės paisoma ir jų žodžiai priimami už gryną pinigą. Juk suaugusieji nieko neišmano, tiesa? O tėvams toks požiūris, aišku, patinka tikrai ne visada. Tačiau psichologai šiuo klausimu vieningi kaip niekad: bet kokiu atveju geriau, jei vaikas leidžia laiką su bendraamžiais nei sėdi namie.

Vienatvė visų pirma pavojinga tuo, jog vaikui išsiugdo tam  tikri kompleksai. Jausdamasis  ignoruojamas, toks vaikas pradeda savimi nebepasitikėti, tampa dirglus,  nervingas, jautrus, ima jaustis nereikalingas ir atstumtas.

Streso fone pradeda kankinti naktiniai košmarai, gali kilti kalbos sutrikimų, pradėti varginti šlapimo nelaikymo problema. Jeigu nesiimsite priemonių ir  nebandysite savo vaikui padėti, psichologinės problemos ateityje tik gilės ir jų tik daugės.

Vieniši gali jaustis bet kokio amžiaus vaikai.

Be to, vaikai, kurie bendravimo problemų turėjo vaikų darželyje, jas kartu su  savimi nusineša ir į mokyklą. Į pamokas tokie vaikai eina vien iš pareigos, apie  mokyklą stengiasi nieko nepasakoti, nebendrauja su klasės draugais, vengia bet  kokios veiklos po pamokų.

Paauglystės metais šios problemos gali dar paūmėti – paauglį gali apnikti  depresija, lydima netgi minčių apie savižudybę, jaunas žmogus gali tapti  priklausomas nuo alkoholio ar net narkotinių medžiagų (vaikas bet kokia kaina  nori atkreipti į save kitų dėmesį ar tiesiog pabėgti nuo problemų).

 

Visą straipsnį skaitykite čia

Jeigu nusikeikė jūsų vaikas...

Jeigu vaikas ima keiktis, tai pirmiausia išsiaiškinkite, kur jis prisirankiojo negražių žodžių. Gal iš jūsų pačių? Jeigu taip, tai labai atsiprašykite vaiko, susitarkite, kad nuo šiol abu tokių žodžių nevartosite. Tarkitės ir tuo atveju, jeigu žodis buvo išgirstas iš kitų žmonių (būtų šaunu įtraukti į susitarimą ir juos). Tegul susitarimas būna labai rimtas, tegul tai būna lyg slapta draugija, kurios viena iš taisyklių yra nevartoti tam tikrų blogųjų žodžių. Sukirskite delnais, paspauskite ranką, pasirašykite dokumentą, kad susitarimas įsigaliotų - laikytis tokio rimto sandorio vaikui bus įdomesnis žaidimas nei keiktis. Keikiasi juk daug kas, o tokiai įdomiai draugijai priklauso tikrai ne kiekvienas.

Sutarkite ir dėl slapto ženklo, kuriuo priminsite vienas kitam, kad keiktis negalima, jeigu koks netinkamas žodis ir išsprūs.

 

Visą straipsnį skaitykite čia

Kasdienybėje, netinkamu laiku....

Eksperimentas.pps
Презентация Microsoft Power Point 2.9 MB

Mobiliųjų telefonų naudojimo žala

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ekspertai yra parengę saugaus naudojimosi mobiliaisiais telefonais rekomendacijas:

 

- laukiant sujungimo su pageidaujamu abonentu, mobiliojo telefono nereikėtų laikyti prie pat ausies;
- kol vyksta reikalingo abonento paieška bei kalbant telefonu, siūloma jį atitraukti kelis centimetrus nuo ausies;
- pokalbiai turėtų būti kaip galima trumpesni, jei truks ilgiau nei 10 min. – geriau naudoti laisvų rankų įrangą;
- telefonu naudokitės gero ryšio lygio vietovėse; kai mobilusis telefonas nereikalingas – geriausia jį išjungti (pavyzdžiui, per pamokas, miegant);
- nesinaudokite telefonais važiuodami dviračiu, motoroleriu, mašina bei kitomis transporto; priemonėmis, esant būtinybei – naudokitės laisvų rankų įranga;
- nelaikykite mobiliųjų telefonų po pagalve miegant; griaudžiant perkūnijai ir žaibuojant, telefoną geriau išjungti.

Mokslininkų teigimu, mobiliųjų telefonų poveikis vaikų sveikatai yra didesnis nei suaugusiems, nes jų galva mažesnė (mažesnis spinduliuotės veikiamas plotas) ir jų organizme daugiau vandens (vandenį šios bangos veikia stipriau).
Jauno mokyklinio amžiaus vaikams šis sindromas pasireiškia nuolatiniu kaprizingumu, o vyresniems vaikams – emocijų nevaldymu ir sparčia bei dažna nuotaikų kaita. Be to, vaikams sunkiau susikaupti – tai lemia prastesnius mokslo rezultatus.

Gerais pažymiais galima užsikrėsti

Mokiniai, kurių draugai mokosi geriau nei jie, tarsi „užsikrečia“ gerais pažymiais, ir per artimiausius metus jų mokymosi rezultatai taip pat pagerėja, rašo Live Science.

„Bendravimas su gudresniais draugais gali nulemti, kad vaikas pats taps protingesnis“, – tvirtina mokslininkas Hiroko Sayama iš Niujorko.

Jo atlikti tyrimai rodo, kad vaiko akademiniams pasiekimams įtaką daro jo draugų mokymosi gebėjimai.

 

 Tie vaikai, kurių draugai mokėsi geriau, per metus pagerino savo pačių mokymosi rezultatus. O tie moksleiviai, kurie bendravo su prasčiau besimokančiais draugais, pastebėjo, kad jų rezultatai suprastėjo.

Tačiau H. Sayama tvirtina, kad geriausiai klasėje besimokančių mokinių rezultatai nesuprastėjo, nors jie ir bendravo su šiek tiek prasčiau besimokančiais draugais.

„Jei matai, kad tavo draugai stropiai ruošiasi atsiskaitymams, pradedi galvoti, kad ir tau reikėtų pasitempti, kad neatsiliktum nuo bičiulių“, – aiškina mokslininkas.

Vaikas – ne paltas – antro tokio nenusipirksi ...

Jei namie turite daugiau kaip 100 knygų, esate įgijęs aukštąjį išsilavinimą, mėgstate skaityti, tai ir jūsų vaikų mokymosi rezultatai bus geresni, rodo tarptautiniai tyrimai.

Kuo aukštesnį tėvai turi išsilavinimą, tuo aukštesnio siekia ir vaikai, tuo aukštesnius rezultatus mokykloje jie demonstruoja.

Tyrimai rodo, kad labiau išsilavinę tėvai stipriau skatina vaikus išsilaikyti savo socialinėje grupėje arba pakilti į aukštesnę. 

Tėvų profesija taip pat turi tiesioginę sąsają. Jeigu tėvas ar motina yra kurios nors profesijos specialistai, savo srities profesionalai, nebūtinai susiję su vaikų ugdymu, švietimu, tai vaikų rezultatai irgi aukštesni.

Kaip tėvai gali daryti įtaką vaikų mokymosi rezultatams?

Tyrimai atskleidė, kad jeigu patys tėvai labiau linkę, pavyzdžiui, skaityti, jų vaikai irgi labiau įsitraukia į mokymąsi, labiau skaito.

Jeigu tėvai savo malonumui skaito, ir mokinių rezultatai geresni.

Jei to tėvai patys nemėgsta skaityti, jų vaikų rezultatai menkesni.

 

Ką tėvai dėl vaikų gali padaryti dar iki mokyklos?

Svarbu ir tai, koks vaikas ateina į pradinę mokyklą. Tyrėjai atsižvelgia į šias veiklas: ar namuose skaitomos knygos, ar pasakojamos istorijos, ar namuose dainuojama, žaidžiami abėcėliniai žaidimai, kalbama apie vaikų atliktus darbus, ar kalbama apie skaitytus tekstus, ar žaidžiami žodžių žaidimai, ar rašomos raidės ir žodžiai, ar balsu skaitomos iškabos ir etiketės.

 

Mokslininkai nustatė – kuo anksčiau pradedamos trys edukacinės veiklos – pasakų sekimas arba gerų tekstų skaitymas, perpasakojimas, skaičiavimas atmintinai ir klasikinės muzikos klausymas – tuo ryškesni pokyčiai tolesniame žmogaus gyvenime. Tai pagrindų pagrindas.

Kaip mokymosi rezultatus lemia namie turimų knygų skaičius ar asmeninis kambarys?

Kuo daugiau vaikai turi išteklių (knygų, internetą ir asmeninį kambarį)
 tuo geresni jų rezultatai. Lietuvos mokinių, kurių aplinka prisotinta šių išteklių, rezultatas 583 taškai, kur edukacinių išteklių trūksta – 474. Taigi rezultatas daugiau kaip 100 taškų. Tokia situacija ir skaityme, tiek matematikoje ar gamtos moksluose.

 Tačiau knygų reikia ne tik turėti, ne tik jas skaityti, bet ir apie jas kalbėti, vertinti, patiko ar ne, interpretuoti. Jei vaikas mokosi interpretuoti, vertinti, daryti išvadas, tai ne tik pradinėje mokykloje, bet ir aukštesnėse klasėse geba taikyti įgytas žinias ir kurti naujus dalykus. Taip atsiranda inovatyvumas ir kūrybiškumas.



Svetainės kodas

 Pirmos pamainos laikas

 Planuok atostogas

 Užsuk į mokyklos tinklapį!

Domėkis pažanga TAMO dienyne

 

 Pasidžiauk elgesio vertinimu dienyne

Siek aukštumų su Matematikos ekspertu

Draugauk su išmaniuoju Robotuku

Mūsų klasės moto

 Svetainė sukurta 2012-08-23